Pereiti prie turinio

Medis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Medis – tai dažniausiai didelis daugiametis, lapus metantis ar visžalis sumedėjęs augalas. Medžių masyvai vadinami miškais. Medžiai paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Nors nėra nustatyto minimalaus aukščio, paprastai medžiams priskiriami aukštesni nei 6 m augalai, turintys iš kamieno atsišakojusias antrines šakas. Tačiau ir bonsai laikomi medžiais, nors ir nesiekia nė metro aukščio.

Paprastasis ąžuolas (Quercus robur)
Pagal 2021 m. kovo mėn. šaltinius, pasaulyje yra 58 497 medžių rūšys, kurių koncentracija nurodyta pagal Žemės aštuonis biogeografinius regionus (biogeografiniai regionai pagal Miklos Udvardy sistemą):[1]
  Paleoarktikoje - 5 994
  Neoarktikoje - 1 432
  Neotropikuose - 23 631
  Afrotropikuose - 9 237
  Indomalajuose - 13 739
  Australazijoje - 7 442
  Okeanija - 1 602
  Antarktika - 0

Studijos apie medžius ir miškininkystę

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios mokslo ir ūkio sritys glaudžiai susijusios su medžiais:

Medžių matmenys ir amžius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma medžių yra ilgaamžiai. Ilgaamžiškiausiu medžiu laikoma gajoji pušis, gyvuojanti 4 844 metus. 1926 metais buvo nukirsta visžalė sekvoja, žinoma kaip Crannell Giant, buvusi 1794 m³ tūrio, ji yra masyviausias kada nors Žemėje augęs medis, koks tik yra žinomas. Masyviausi medžiai mūsų planetoje yra didieji mamutmedžiai, natūraliai augantys JAV Kalifornijos valstijoje, tarp kurių pats masyviausias individas yra 1489 m³ tūrio Generolo Šermano medis (General Sherman). Tikrasis baobabas ir gvatemalinis taksodis (Taxodium mucronatum) turi storiausius kamienus. Tikrojo baobabo, žinomo Glenkou baobabo (Glencoe Baobab) pavadinimu, kamieno skersmuo 15,9 metro. Jis auga Glenkou Ūkyje (Glencoe Farm) netoli Hudspreito, PAR esančioje Limpopo provincijoje. Bet didžiųjų mamutmedžių, žinomų kaip Krioklio (Waterfall Tree ) ir Olos (Tunnel Tree) medžiai, kamieno pagrindas palei žemę dar storesnis – 17 m skersmens. Kalifornijoje auganti visžalė sekvoja yra 115,56 m aukščio, ji yra aukščiausia iš šiuo metu augančių medžių. Dokumentiškai užfiksuota didžioji pocūgė buvo išaugusi iki 142 m aukščio. Pagal paskutinius tyrimus teigiama, kad didžiosios pocūgės daugiausia gali išaugti nuo 130 iki 145 metrų aukščio. 1872 metais vasario 21 dieną pietryčių Australijoje vyriausybės atstovas Viljamas Fergiusonas išmatavo karališkąjį eukaliptą, dabar žinoma kaip Fergiusono medis, kuris su nulaužta viršūne siekė 133 m, bet, kaip manoma, šis eukaliptas su nenulaužta viršūne galėjo būti 152 m aukščio. Taip pat V. Fergiusonas pažymėjo, kad toje pačioje vietoje yra daug kitų 106 m aukščio nukirstų šios rūšies medžių. Kitas Australijos vyriausybės atstovas, G. W. Robinsonas, 1889 metais šalia Bau bau kalno Viktorijos valstijoje išmatavo 143 m aukščio karališkąjį eukaliptą. Melburno apylinkėse esančiame Menzis Kryke išmatuotas nukirstas karališkasis eukaliptas buvo 122 m aukščio. Už 35 km į rytus nuo Melburno stūksančiame Dandenong Reindžeso neaukštų kalnų masyve Australijos vyriausybės atstovas Davidas Boyle'as išmatavo kitą nukirstą karališkąjį eukaliptą, kuris su nulaužta viršūne siekė 119 m. Anot D. Boyle'o, šis eukaliptas su viršūne turėjo siekti 128 metrų.

Vieno medžio laja vidutiniškai užima 9-25 m².

Dabartinių Lietuvoje augančių medžių bendrijos formavosi maždaug prieš 10 tūkstančių metų po paskutinio ledynmečio periodo. Tirpstant ledynams, palaipsniui ėmė formuotis ir anksčiau augusios, bet ledynų nustumtos į pietus medžių rūšys. Po ledynmečio augusių medžių rūšys žinomos tik apytikriai pagal durpynuose nusėdusių žiedadulkių analizę. O pagal šiuos duomenis prieš 5 tūkstančius metų Lietuvos miškuose labiausiai buvo paplitę pušys (20-30%), alksniai (30%), beržai (20%), eglės (10%), ąžuolai, liepos, guobos (20%). Vėliau iš pietesnių Europos regionų Lietuvoje išplito ir paprastasis uosis. Istoriniai šaltiniai teigia, kad XIV a. – XVI a. Dzūkijoje ir Suvalkijoje savaime augo europiniai maumedžiai. O rastos žiedadulkės durpynuose prie Anykščių ir už Jonavos įrodo ir kur kas platesnį europinių maumedžių augimo arealą priešistoriniu laikotarpiu Lietuvoje. Lietuvos miškuose dar viduramžiais dažnokai pasitaikydavę europiniai kukmedžiai XIX a. pradžioje beveik išnyko, nes jų mediena buvo itin populiari. Dabar (XXI a. pr.) juos Lietuvoje galima užtikti tik parkuose arba soduose. Lietuvoje medynus sudaro maždaug pusė Lietuvos medžių rūšių: tai – paprastoji pušis, paprastoji eglė, paprastasis ąžuolas, europinis maumedis, paprastasis uosis, paprastasis skroblas, karpotieji ir plaukuotieji beržai, juodalksnis, baltalksnis, mažalapė liepa ir drebulė. Iš viso Lietuvoje yra maždaug 25 vietinės medžių rūšys, neįskaitant blindės, virbalinio gluosnio ir keleto kitų rūšių, kurios dažnai pasitaiko krūmo formos. Dabartinės (XXI a. pr.) Lietuvos klimato sąlygos palankios pietesnėms medžių rūšims plisti.

Klimato kaita ir Lietuvos medžių rūšių pokyčiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klimato šilimas ir medžių rūšių pasikeitimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sugretinus rūšių paplitimo ir klimatinius žemėlapius buvo nustatyta, kad jau dabar, XXI a. pradžioje, esamasis Lietuvos klimatas yra tinkamas šioms svetimžemėms medžių rūšims, pavyzdžiui (pagal Ozolinčius et al 2014 m.):

Pagal du scenarijus 2031-2090 metams prognozuojant Lietuvos klimato pokyčius, žemiau pateiktos galimos naujos Lietuvos medžių rūšys (pagal Ozolinčius et al 2014)[2]:

Lietuvos klimatui šylant, kai kurių medžių rūšys trauksis į šiaurę, jų savaiminis paplitimo arealas ilgainiui drastiškai sumažės arba jie visiškai išnyks, pavyzdžiui,Paprastoji eglė (Picea abies).

Senojoje (ikikrikščioniškoje) pasaulio sampratoje medis atliko erdvės įcentrinimo funkciją. Jis buvo suvokiamas kaip ašis, jungianti tris realybės matmenis (pasaulio medis). Dėl to tikėta, kad per šventąjį medį galima susisiekti su dievais. Ypač išskirtiniai, šventi buvo labai vešlūs, seni, kreivi, rumbuoti, drevėti medžiai (ąžuolai, eglės, liepos, uosiai ir kt.). Taip pat buvo manoma, kad į medžius gali įsikūnyti mirusio žmogaus siela. Kai kuriuose šamanistiniuose tikėjimuose į medžius būdavo įkeliami mirusiųjų kūnai.

Medžių masyvas – miškas – turėjo kiek kitokių antgamtinių savybių (žr. Šventoji giraitė).

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose