Jalta

Jalta Ялта

Jalta nuo jūros

Jalta 44°29′0″ š. pl. 34°09′0″ r. ilg. / 44.48333°š. pl. 34.15000°r. ilg. / 44.48333; 34.15000 (Jalta)

Laiko juosta: (UTC+0)

Respublika	Krymas de jure Ukraina de facto Rusija

Įkūrimo data	XII a.

Gyventojų (2012)	78 040
Plotas	17,37 km²
Tankumas (2012)	4 493 žm./km²
Altitudė	54 m

Vikiteka	Jalta

Jalta (ukr. ir rus. Ялта, krym. Yalta) – miestas pietinėje Krymo autonominės respublikos dalyje. Kurortas Juodosios jūros pakrantėje. Miestą kerta Bystros upė, aplink kurią yra išsidėstęs miesto centras. 79,8 tūkst. gyventojų (2006).

Geografija

Klimatas

Klimatas šiltas, sausas, subtropinis. Vidutinė metų temperatūra 14°С, vasario – 2°С, liepos – 25°С. Dienų su krituliais kiekis per metus – 85.

Istorija

Jaltą XVIII a. iš Turkijos užkariavo Rusija. Netoli vieno iš gražiausių kurortų prie Juodosios jūros savo vasaros rezidenciją buvo įkūręs imperatorius Aleksandras II (Livadijoje).

1945 m. vasario 4-11 d. imperatoriaus rūmuose Livadijoje vyko Jaltos konferencija, vienas iš svarbiausių J. Stalino, T. Ruzvelto ir V. Čerčilio susitikimų, kuriame buvo sprendžiama tarptautinė tvarka po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Europa buvo padalinta į įtakos sferas, susitarta dėl okupuotos Vokietijos administravimo ir Jungtinių Tautų įkūrimo.

Gyventojai

Pagal 2000-ųjų metų duomenis savivaldybėje gyveno 80,5 tūkst. gyventojų. Iš jų: 68,3 % – rusai, 25,7 % – ukrainiečiai, 0,8 % – žydai, 0,1 % – Krymo totoriai.

Lietuviai

Pavieniai asmenys iš Lietuvos Jaltoje gydėsi nuo XIX a. pab., tai Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Vincas Kudirka, Povilas Višinskis, Juozas Gurauskis, Juozas Gruodis; gydytoju dirbo Grigorijus Blochas, vaistininku - Stanislovas Jurevičius. 1913 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonu buvo paskirtas kun. Motiejus Gudaitis, pats Jaltoje ieškojęs tinkamo savo sveikatai klimato.^[1] Pirmojp pasaulinio karo metais mieste veikė lietuvių karo pabėgėlių džiovininkų sanatorija,^[2] kurioje dirbo Jokūbas Mikelėnas, Adomas Sketeris, Vanda Didžiulytė-Mickevičienė, Liudvika Didžiulienė; gydėsi keli šimtai karo pabėgelių iš Lietuvos. Susikūrė vietos lietuvių draugija. Pokaryje dauguma tautiečių grįžo į tėvynę, 1927 m. vienintelė katalikų bažnyčia buvo uždaryta. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jaltiečiai dalyvauja Krymo M. K. Čiurlionio lietuvų kultūros draugijos veikloje.^[3]